blogiausi būna vakarai

Blogiausi būna vakarai.
Nežinau, kokią magišką galią jie turi.Nebegaliu prieš juos apsimesti, apsimesti stipria, ryžtinga, drąsia, linksma, žavia... Negaliu. Kad ir kaip mėginčiau, jie tarsi liūdnai palinksi galva žiūrėdami į mano spektaklį ir užjaučiančiai pasako:
- Viskas gerai, brangioji. Mes žinom kaip yra iš tiesų. Gali neapsimetinėti.
Ir mano tobulai nušlifuota dirbtinė šypsena dingsta. Aš atbėgu į vakarų glėbį. Man beprotiškai reikia jų apkabinimo.
Jie mane apglėbia.
Išrėkiu jiems visas savo klaidas. Visas baimes. Visas kaltes. Neišsipildžiusias svajones ir pažadus. Visą savo liūdesį, širdgėlą, gailestį... Viską išlieju jiems. Per ašaras.
Žinai, vakarai nebando manęs paguosti. Jie nesako, kad viskas bus gerai. Atvirkščiai. Jie sako, jog kurį laiką, matyt, gyvenimas bus toks... Su riksmais ir šauksmais.Nežinau ar tai gerai, ar blogai. Bet dažnai jaučiuosi taip, lyg jie vieninteliai mane supranta.
Sudaužau visas savo kaukes. Iš pykčio. Nusiplėšiu visus rūbus, kurie dieną ištikimai slepia randus. Lieku tik aš. Tokia, kokia esu. Nors, tiesą sakant, mano vaidinimas taip paveikė mane pačią, kad kartais nebežinau, kas aš.
Bet bent jau neapsimetinėju tuo, kuo tikrai nesu. Lieku nuoga, absoliučiai pažeidžiama.
Kartais galvoju, kas būtų, jeigu žmonės pamatytų mane tokią. Badytų pirštais? Supyktų, kad melavau? Paliktų mane visiems laikams?
Nežinau, kaip ten būtų... Bet vakarai myli mane tokią ir tik tokią. Pažeidžiamą ir tikrą.
Tad aš iki ryto, kūkčiodama, apsikabinusi Juos, pasakoju  apie savo gyvenimą.
O ryte, kai smalsūs saulės spinduliai pradeda kutenti man skruostą, aš pamažu pradedu klijuoti savo kaukes. Vėl jas užsidedu. Tūkstantį kartų prieš veidrodį kartoju savo tobulą šypseną. Apsirengiu rūbus, kuo daugiau jų, kad paslėptų nuo vakaro likusias žaizdas. Pasikartoju savo ,,tobulą'' scenarijų.
Ir išeinu. Išeinu į dieną, išgyvenu ją tam, kad galėčiau grįžti pas savo vakarus ir vėl pradėti viską nuo pradžių.

palikit mane, viskas gerai

Jie supa mus,  jie erzina, jie džiugina, jie myli, jie nekenčia. Jie - žmonės. Visi skirtingi, bet kažkuo panašūs.

Ar jums pažįstamas jausmas, kai kažkas jums yra reikalingas kaip oras, bet jūs jam nereiškiate nieko?

Per savo gyvenimą susidūriau su begale žmonių, kurie man buvo be proto brangūs draugai. Aš norėjau semtis iš jų kuo daugiau, to tokio šarmo, charizmos, humoro jausmo, požiūrio į gyvenimą. Mes bendraudavome labai paviršutiniškai, bet kiekvieną kartą tie pokalbiai bent akimirkai atplėšdavo nuo išorinio pasaulio. 

Kol tie pokalbiai nepasibaigdavo.

Nes kai tie pokalbiai nutildavo, suvokdavau, kad aš esu niekas tam žmogui. Kad aš galėčiau padaryti daug ką dėl jų, bet aš jiems esu tuščia vieta. Ir aš lyg mažas naivus šunelis - atbėgu tada, kai tikiuosi gauti meilės, pametus viską aplinkui, bėgu vardan tos trumpos džiaugsmo akimirkos, o po to mane nuspiria į šoną. Argi ne?

Ir būtų gerai, jei aš būčiau pasimokiusi. Būtų. Tačiau antrą, trečią, ketvirtą, penktą kartą mane vėl nuspirdavo ir aš vėl jausdavausi palikta.

Po šešto karto prisiekdavau sau niekada nebėgti. Užsikimšti ausis ir klijais prisiklijuoti prie žemės.

Bet šeštą kartą mane pašaukdavo ir aš vėl pasileisdavau tekina.

Žinote, kas geriausia? Kad dabar visi tie žmonės yra kitose aplinkose, ne toje kur aš. Ir jiems manęs nebereikia.  Jie turi kitų šunyčių.

Ir aš jiems neberašau, nes žinau, kad jie tik mandagiai atsakys. O gal neatrašys iš viso.

Skaudžiausia tai, kad aš beprotiškai pasiilgstų tų žmonių ir tų trumpų džiaugsmo akimirkų. Aš pasiilgstu to magneto jausmo, kai mane tiesiog traukia prie to žmogaus. Deja, ši trauka neatitinka fizikos dėsnių, Ji veikia tik į vieną pusę.

O blogiausia mano manymu tai, jog tokių personų mano gyvenime dar bus ir ne vienas, ir ne du. Jų bus dešimtys, gal net šimtai. Nes ką per šį trumpą savo egzistavimą išmokau gerai,tai yra užlipti ant to paties grėblio penkiasdešimt kartų.

Gal kada nors aš išmoksiu tokių žmonių vengti.

O gal kada nors aš pati kviesiu kažką kaip šunelį, o vėliau nuspirsiu, pati to nesuvokdama.

Gal. Kada nors.