blogiausi būna vakarai

Blogiausi būna vakarai.
Nežinau, kokią magišką galią jie turi.Nebegaliu prieš juos apsimesti, apsimesti stipria, ryžtinga, drąsia, linksma, žavia... Negaliu. Kad ir kaip mėginčiau, jie tarsi liūdnai palinksi galva žiūrėdami į mano spektaklį ir užjaučiančiai pasako:
- Viskas gerai, brangioji. Mes žinom kaip yra iš tiesų. Gali neapsimetinėti.
Ir mano tobulai nušlifuota dirbtinė šypsena dingsta. Aš atbėgu į vakarų glėbį. Man beprotiškai reikia jų apkabinimo.
Jie mane apglėbia.
Išrėkiu jiems visas savo klaidas. Visas baimes. Visas kaltes. Neišsipildžiusias svajones ir pažadus. Visą savo liūdesį, širdgėlą, gailestį... Viską išlieju jiems. Per ašaras.
Žinai, vakarai nebando manęs paguosti. Jie nesako, kad viskas bus gerai. Atvirkščiai. Jie sako, jog kurį laiką, matyt, gyvenimas bus toks... Su riksmais ir šauksmais.Nežinau ar tai gerai, ar blogai. Bet dažnai jaučiuosi taip, lyg jie vieninteliai mane supranta.
Sudaužau visas savo kaukes. Iš pykčio. Nusiplėšiu visus rūbus, kurie dieną ištikimai slepia randus. Lieku tik aš. Tokia, kokia esu. Nors, tiesą sakant, mano vaidinimas taip paveikė mane pačią, kad kartais nebežinau, kas aš.
Bet bent jau neapsimetinėju tuo, kuo tikrai nesu. Lieku nuoga, absoliučiai pažeidžiama.
Kartais galvoju, kas būtų, jeigu žmonės pamatytų mane tokią. Badytų pirštais? Supyktų, kad melavau? Paliktų mane visiems laikams?
Nežinau, kaip ten būtų... Bet vakarai myli mane tokią ir tik tokią. Pažeidžiamą ir tikrą.
Tad aš iki ryto, kūkčiodama, apsikabinusi Juos, pasakoju  apie savo gyvenimą.
O ryte, kai smalsūs saulės spinduliai pradeda kutenti man skruostą, aš pamažu pradedu klijuoti savo kaukes. Vėl jas užsidedu. Tūkstantį kartų prieš veidrodį kartoju savo tobulą šypseną. Apsirengiu rūbus, kuo daugiau jų, kad paslėptų nuo vakaro likusias žaizdas. Pasikartoju savo ,,tobulą'' scenarijų.
Ir išeinu. Išeinu į dieną, išgyvenu ją tam, kad galėčiau grįžti pas savo vakarus ir vėl pradėti viską nuo pradžių.